Karo archyvas

Straipsnyje atskleidžiama 1925–1940 m. leisto karo istorijos žurnalo „Karo archyvas“ reikšmė susipažįstant su 1915–1918 m. vokiečių okupacijos laikotarpio Lietuvos visuomenės socialinėmis problemomis. 1918 m. nepriklausomybę atgavusios Lietuvos politinė ir karinė vadovybė daug dėmesio skyrė karo mokslų puoselėjimui ir plėtojimui. Karo istorija laikyta integralia šių mokslų dalimi, šios srities straipsniai buvo spausdinami nuo 1921 m. leidžiamame karo mokslų žurnale „Mūsų žinynas“ ir 1925 m. tikslingai įsteigtame karo istorijos žurnale „Karo archyvas“. Bendrajam Lietuvos istorijos mokslui tuo metu susiduriant su įvairiomis organizacinėmis ir leidybos problemomis „Karo archyvo“ leidėjai nusprendė publikuoti ir labiau nuo karo istorijos nutolusius tekstus. Taip leidinyje savo vietą rado ir straipsniai apie lietuvių civilinės visuomenės būklę vokiečių okupacijos laikotarpiu. Ilgainiui jų publikavimas „Karo archyve“ tapo įprastas ir virto tam tikra tradicija.

Straipsnyje nagrinėjamas atkurtos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos ginklų ir karo technikos įsigijimo 1990–2004 m. procesas, išskirti jo etapai, juos apibrėžiantys politiniai ir ekonominiai veiksniai, kilusios problemos, iššūkiai ir ypatumai. Tyrinėjama, kiek ir kokių ginklų būta Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę ir kokią galimybę jais disponuoti turėjo atsikurianti Lietuvos Respublikos krašto apsauga, iš kokių šaltinių ir kokiu būdu jų buvo įsigyjama.

Straipsnyje remiantis Italijos archyvų šaltiniais apžvelgiama Italijos karinių ir diplomatinių pareigūnų pateikta informacija apie Lietuvą ir jos kariuomenę kovų dėl nepriklausomybės metais ir tarpukariu. Pristatomas jų požiūris į Lietuvos kariuomenę, įvairias Lietuvai tarpukariu iškilusias problemas, santykius su Vokietija, Lenkija ir Sovietų Sąjunga.

Straipsnio tekstas išplaukė iš daugiau nei dešimtmetį tyrinėtos Nepriklausomybės kovų su bermontininkais medžiagos, kurią sudaro knygos, periodika, Lietuvos centrinio valstybinio archyvo fondų dokumentai, kautynių prie Radviliškio vietos analizė. Remiantis sukaupta informacija buvo skaitomi pranešimai. Vien 2018 metais pranešimai šia tema buvo skaitomi balandžio 19 d. Šiaulių universitete vykusioje jaunųjų tyrėjų mokslinėje konferencijoje Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti ir lapkričio 9 d. Lietuvos karo akademijoje vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Atkurtai Lietuvos kariuomenei – 100 metų“. Būtent šių pranešimų pagrindu gimusiame straipsnyje nagrinėjama kariavusių pusių patirtų nuostolių santykio problematika. Straipsnyje gilinamasi į vadų pateiktus duomenis apie nuostolių dydį, jie gretinami su priešo patirtais nuostoliais ir matoma, kad Lietuvos kariuomenės kai kurių vienetų vadai klydo – proporcija „1 su 3“, vertinant puolančiųjų ir besiginančiųjų nuostolius Radviliškio atveju klasikinės karinės taktikos požiūriu, tiesiog nepritaikoma. Vis dėlto pergalė prie Radviliškio buvo pasiekta, straipsnyje pateikiamos ir nagrinėjamos priežastys, padėjusios laimėti, nepaisant tam tikrų karo meno logikos prieštaravimų. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad straipsnyje neanalizuojamos kautynės, o tik vertinamos pavienės aplinkybės, kautynių statistika ir kontekstas.

Straipsnio tekstas išplaukė iš pranešimo, skaityto 2015 m. gruodžio 3 d. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Lietuva. 1914–1918 metai“. Jame nagrinėjami Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Politiniame archyve (Politisches Archiv des Auswärtigen Amtes) saugomi šaltiniai, tiesiogiai susiję su „Lietuvos (lietuvių) klausimu“, parodoma, kad nuo 1917 m. dėl revoliucinių įvykių Rusijoje tapo itin aktuali jos valstybingumo problema. Į jos sprendimo peripetijas buvo įtraukta ir Vokietijos užsienio reikalų ministerija: ji rūpinosi šios problemos diplomatiniais aspektais tarptautinės teisės požiūriu, rinko atitinkamą informaciją, dalyvavo problemos svarstymuose ir esminiuose sprendimų priėmimo procesuose. Vokietijos reicho politinės ir karinės vadovybės strateginė linija – atkurti Lietuvos valstybingumą lietuvių (lietuviakalbių) tautos pagrindu – aiškiai matoma nuo 1917 m. pavasario, o šios politikos vaisiai išryškėja 1918 m. Šią nuostatą lėmė ne vien vokiečių imperialistiniai planai, bet ir elementarus siekis sustiprinti Vokietijos reicho ir į jo sudėtį įėjusios Prūsijos valstybės geopolitinę padėtį Rytuose, įteisinant Lietuvos atsiskyrimą nuo Rusijos ir kartu palaikant planuojamos lietuvių valstybės atskirtį nuo Lenkijos.