Sakoma, kad generolai visada ruošiasi praeities karams, o laimi karus tie, kurie greičiausiai šios nuostatos atsisako. Rusijos įsiveržimas į Ukrainą prasidėjo kaip XXI amžiaus žaibo karas („blickrygas“). Šalis, nuo 2008 m. vykdžiusi ginkluotųjų pajėgų reformą, manė jau turinti pakankamai naujo tipo pajėgų, galinčių atlikti JAV „Audros dykumoje“ tipo operaciją ir palaužti pasipriešinimą per kelias savaites, o gal net dienas. Bandymas žlugo, nes Ukraina greitai atskleidė šios Rusijos avantiūros – regioninio karo mastu pulti bataliono taktinėmis grupėmis priešo brigadas – beviltiškumą. Be to, tai išblaivė Rusijos politikus, maniusius, kad tik rusų kariai moka gerai kariauti.

Nors dažnai teigiama, kad Rusijos agresija prieš Ukrainą prasidėjo 2014 m., pastarieji treji karo metai iš esmės pakeitė tada prasidėjusio karo pobūdį. Latvių karybos ekspertas Janis Bėrzinis teigia, kad tuometis Rusijos karas vis labiau tampa „naujos kartos“ karu, kuriame, be įprastos kariavimo formos, norma tampa ir informacinis bei psichologinis karai [1]. 2022 m. vasario 24 d. Rusijos pajėgos pabandė kariauti „tikrą karą“ ir veikti pagal JAV operacijos Irake šabloną: staigūs smūgiai į priešininko oro gynybos sistemą, greitojo reagavimo pajėgų šuolis į strateginį oro uostą, siekiant, užėmus jį, organizuoti oro tiltą, iš tankų ir šarvuočių suformuotų kolonų maršas, kurio tikslas – Kyjivas ir... pergalė. Buvo tikimasi, kad Rusijos šalininkai ir agentai Ukrainoje atliks savo juodą darbą, ir ukrainiečiai pasiduos. Panašiai manė daugelis: užsienio valstybės evakavo savo ambasadas, o ekspertai kalbėjo apie Ukrainos kapituliaciją po kelių dienų. Taip neįvyko.

Nors iš pradžių viskas vyko pagal planą, netrukus rusai sustojo susidūrę ne tik su Vakaruose parengtų brigadų, bet ir su visuotiniu ukrainiečių pasipriešinimu. Teko trauktis ar net bėgti. Jau 2022 m. lapkričio mėn. Rusija buvo išstumta iš regionų į šiaurę nuo Kyjivo, beveik iš visos Charkivo srities ir Chersono miesto – tai sudarė veik 60 proc. teritorijos, kurią ji visomis išgalėmis sugebėjo užgrobti pradėjusi puolimą [2]. Paaiškinimų, kodėl pergalė virto atsitraukimu, netrūko. Ekspertai ir apžvalgininkai baksnojo į blogai organizuotą logistiką [3], karių trūkumą puolančiosiose formuotėse ir apskritai pajėgose [4; 5; 6], vadovavimo ir valdymo problemas [7], prastą pajėgų moralę [8], žvalgybos ignoravimą bei per didelį pasitikėjimą Federaline saugumo tarnyba (FSB) [9; 10], išsikerojusią korupciją [11] ir t. t. Tačiau, nepaisant viso to, rusai susitvarkė: peržiūrėjo savo elgseną, planus, principus ir ambicijas, pakeitė vadus, o svarbiausia – pakeitė strategiją: iš žaibo karo perėjo į sekinamąjį karą, kurį savo veikaluose dar prieš šimtą metų aprašė rusų karo teoretikas A. Svečinas [12].

Šiandien galima konstatuoti, kad tokio karo, koks prasidėjo 2022 m., beveik neliko. Abi kariaujančios pusės krauju išmoko pamokas ir naudodamos modernias technologijas bei pakitusius kariavimo būdus, pavertė šį karą pereinamuoju į naujos kartos karą. Šiame straipsnyje trumpai aptariama tik dalis to, kas šiandien yra svarbu ir kokius pokyčius įgyvendina kariaujančios pusės.

Modern Warfare Tendencies and Implications for the Baltic Region: Adapting to a New Era of Conflict