Karo archyvas

Lietuvos teisininko, mokslininko ir visuomenės veikėjo Mykolo Romerio gyvenimas, susijęs su karine patirtimi Didžiojo karo metais, menkai tyrinėtas. 1915–1917 m. M. Romeris tarnavo lenkų legionuose, o 1915 m. rudenį tiesiogiai dalyvavo karo veiksmuose Galicijos fronte. Straipsnyje taikant teksto (dienoraščio) ir nagrinėjamos asmenybės biografinių duomenų analizės metodus aptariama Lietuvos teisininko ir visuomenės veikėjo M. Romerio patirtis fronte Pirmojo pasaulinio karo metais, atskleidžianti jo požiūrį į karo kasdienybę ir jo dalyvių asmenybes, idėjas kurti lietuviškus junginius lenkų legionuose, taip pat Rusijos siekius ir vykdomos politikos vertinimą. Pagrindiniu tyrimo šaltiniu tapo Pirmojo pasaulinio karo metų M. Romerio dienoraštis, kuriame atsispindi autoriaus asmeninės patirtys, pateikiama įvykių karo frontuose apžvalga, požiūris į Rytų Europos tautų geopolitinę orientaciją tarp Rytų ir Vakarų, įvairūs projektai ir karo meto įvykių vertinimas.

Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti sudėtingą Pirmajame pasauliniame kare naudotų 42 cm kalibro apgulos pabūklų raidos kelią nuo pakrančių minosvaidžio iki legendinės „Storosios Bertos“ sukūrimo, atskleisti paslaptimis apaugusių šios serijos pabūklų kilmę, sėkmingo, bet palyginti trumpo jų naudojimo priežastis.

1919–1940 m. Lietuvos kariuomenė daugiausia buvo komplektuojama iš šauktinių ir tai lėmė, kad reikšminga visuomenės dalis turėjo atlikti arba buvo atlikusi karo tarnybą. Iš viso tarpukariu Lietuvos kariuomenėje tarnavo apie 280 tūkst. vyrų. Tai – ženklus skaičius, turint omenyje, kad šalyje gyveno 2–2,5 mln. gyventojų ir beveik penktadalis jų buvo tautinių mažumų atstovai, kurie irgi tarnavo Lietuvos kariuomenės gretose. Be to, 1923–1939 m. Lietuvos sudėtyje buvo autonominis Klaipėdos kraštas, kurio buvo kitokia praeitis, kultūrinė ir religinė savastis. Šio regiono tautinė sudėtis gerokai skyrėsi nuo kitų Lietuvos regionų sudėties. Klaipėdos krašte dominavo vokiečių tautybės ir kultūros atstovai. Tautiniai skirtumai modernaus nacionalizmo epochoje Lietuvos valstybėje ir jos kariuomenėje kėlė įtampų.

Straipsnio tekstas išplaukė iš pranešimo, skaityto 2015 m. gruodžio 3 d. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Lietuva. 1914–1918 metai“. Jame nagrinėjami Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Politiniame archyve (Politisches Archiv des Auswärtigen Amtes) saugomi šaltiniai, tiesiogiai susiję su „Lietuvos (lietuvių) klausimu“, parodoma, kad nuo 1917 m. dėl revoliucinių įvykių Rusijoje tapo itin aktuali jos valstybingumo problema. Į jos sprendimo peripetijas buvo įtraukta ir Vokietijos užsienio reikalų ministerija: ji rūpinosi šios problemos diplomatiniais aspektais tarptautinės teisės požiūriu, rinko atitinkamą informaciją, dalyvavo problemos svarstymuose ir esminiuose sprendimų priėmimo procesuose. Vokietijos reicho politinės ir karinės vadovybės strateginė linija – atkurti Lietuvos valstybingumą lietuvių (lietuviakalbių) tautos pagrindu – aiškiai matoma nuo 1917 m. pavasario, o šios politikos vaisiai išryškėja 1918 m. Šią nuostatą lėmė ne vien vokiečių imperialistiniai planai, bet ir elementarus siekis sustiprinti Vokietijos reicho ir į jo sudėtį įėjusios Prūsijos valstybės geopolitinę padėtį Rytuose, įteisinant Lietuvos atsiskyrimą nuo Rusijos ir kartu palaikant planuojamos lietuvių valstybės atskirtį nuo Lenkijos.