Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

2024 metais į mane kreipėsi skulptorius, visuomenininkas Robertas Ožalinskas, kad padėčiau ištirti ir, svarbiausia, surasti Laisvės kovų Varčios mūšio vietą. Klausimas buvo aktualus keliais aspektais. Pirmiausia Robertas ten kasmet rengia pažintinį žygį, kurio maršrute yra ne viena Laisvės kovų vieta. Tačiau Varčios mūšio vieta nebuvo žinoma, tik apytikriai numanoma pagal A. Ramanausko-Vanago atsiminimus. Antra, tai laikotarpis, kai partizanų veikla buvo ypač aktyvi, jie veikė dideliais koviniais vienetais, ir kiekvienas mūšis vertas išsamesnės analizės. Dėl to į talką buvo pakviesta archeologė Ingrida Čičiurkaitė, ir, gavus leidimą, pradėti archeologiniai žvalgomieji tyrimai. Taigi, dabar, jau baigus tyrimus, galima pateikti ir išsamesnį Varčios mūšio paveikslą.

Straipsnyje siekiama nustatyti bendrąjį tarpukario Lietuvos kariuomenės karininkų, tiesiogiai dalyvavusių antisovietiniame lietuvių partizanų judėjime, skaičių, kartu analizuojama jų skaičiavimo problematika. Nagrinėjami probleminiai aspektai, kurie galėtų pakoreguoti bendruosius skaičius, taip pat priežastys, lėmusios tokį karininkų, dalyvavusių ginkluotajame pasipriešinime, skaičių. Atkreipiamas dėmesys į karininkus, kurie galėjo padėti plėtoti pasipriešinimą, tiesiogiai jame nedalyvaudami.

1944 m. rugpjūčio–1945 m. kovo mėn. pustrečio šimto Lietuvos laisvės kovotojų tobulinosi Vokietijos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos mokyklose. Jose kovotojai mokėsi iki būrio dydžio grupėmis, sudarytomis pagal tautinę priklausomybę, nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Kovotojai organizavo partizanų kovinius būrius, papildė jau susiformavusius partizanų junginius, buvo paskirti įvairių partizanų junginių vadais, štabo skyrių viršininkais, organizavo ir vykdė partizanų kovinį rengimą.