Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Šiame darbe pateikiamas 1931 m. Turkijos Respublikos Nacionalinės gynybos ministerijos išleisto dokumento, kuriame pristatoma susisteminta informacija apie Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos karines pajėgas, taip pat glausta apibendrinta informacija apie kiekvieną šių valstybių, dalies apie Lietuvą vertimas. Tekste taip pat pateikiama kontekstinė informacija apie Lietuvos ir Turkijos istorinių santykių dinamikos pagrindinius akcentus. Šiuo darbu siekiama praplėsti istorinių Lietuvos ir Turkijos dvišalių santykių ir Lietuvos užsienio ryšių tarpukariu tyrimus.

1919–1940 m. Lietuvos kariuomenė daugiausia buvo komplektuojama iš šauktinių ir tai lėmė, kad reikšminga visuomenės dalis turėjo atlikti arba buvo atlikusi karo tarnybą. Iš viso tarpukariu Lietuvos kariuomenėje tarnavo apie 280 tūkst. vyrų. Tai – ženklus skaičius, turint omenyje, kad šalyje gyveno 2–2,5 mln. gyventojų ir beveik penktadalis jų buvo tautinių mažumų atstovai, kurie irgi tarnavo Lietuvos kariuomenės gretose. Be to, 1923–1939 m. Lietuvos sudėtyje buvo autonominis Klaipėdos kraštas, kurio buvo kitokia praeitis, kultūrinė ir religinė savastis. Šio regiono tautinė sudėtis gerokai skyrėsi nuo kitų Lietuvos regionų sudėties. Klaipėdos krašte dominavo vokiečių tautybės ir kultūros atstovai. Tautiniai skirtumai modernaus nacionalizmo epochoje Lietuvos valstybėje ir jos kariuomenėje kėlė įtampų.

Straipsnyje siekiama įvertinti, kiek nuolatinis karo padėties režimas Lietuvos Respublikoje (1919–1939 m.) paveikė visuomenės požiūrį į kariuomenę. Aiškinamasi, kada ir kokie Ypatingų valstybės apsaugos įstatų nustatytos tvarkos aspektai labiausiai trikdė kasdienį piliečių gyvenimą, kiek dėl to kaltinta kariuomenė. Taip pat apibendrinamas Lietuvos politinės ir karinės valdžios požiūris į karo padėties režimą, jo reikšmę valstybės ir jos ginkluotųjų pajėgų įvaizdžiui.