1918–1940 m. Lietuvos kariuomenėje buvo skatinama domėtis šaudyba ir tobulinti šaudymo įgūdžius. Kokybiškai įgyvendinta kovinio rengimo programos dalis, apimanti šaudybą, buvo laikoma būtina, bet nepakankama sąlyga. Dėl šios priežasties, pasibaigus Nepriklausomybės karui, Lietuvos kariuomenės vadovybė pradėjo kurti sistemą, skatinančią gerinti šaudymo įgūdžius. Organizuojant įvairias šaudymo varžybas, raginant domėtis šaudymo sportu, o svarbiausia – sukuriant apdovanojimų sistemą buvo skatinama tobulinti šaudymo įgūdžius. Varžymusi grįsta sistema XX a. 4-ajame dešimtmetyje turėjo teigiamą poveikį skatinant karius domėtis šaudyba ir gerinti asmeninius šaudymo įgūdžius.
Šio straipsnio pagrindinis tikslas yra išanalizuoti 1918–1940 m. Lietuvos kariuomenėje naudotas motyvavimo priemones, pasitelktas skatinant karius tobulinti šaudymo įgūdžius. Iki šiol platesnio šios temos tyrimo nebuvo. Manytina, kad straipsnis ne tik užpildys istoriografinę spragą, bet turės ir taikomąją vertę. Išnagrinėtas klausimas, kaip buvo skatinama gerinti šaudymo įgūdžius tarpukario Lietuvos kariuomenėje, gali pasitarnauti skatinant šiuolaikinės Lietuvos kariuomenės karius domėtis šaudyba ir tobulinti asmeninius šaudymo įgūdžius.
Journal:Karo archyvas
Volume 35, Issue 1 (2020), pp. 134–186
Abstract
Šiame straipsnyje analizuojama Lietuvos karo aviacijos 1919–1940 m. skraidančiojo personalo rengimo sistema. Siekiama nustatyti, kaip buvo rengiami lakūnai ir oro žvalgai, aptarti konceptualius rengimo sistemos pokyčius. Straipsnyje skraidančiojo personalo rengimo sistema analizuojama pagal autoriaus sudarytą analizės modelį, kurį sudaro trys pjūviai: atranka, rengimo pakopos ir programa bei rengimo priemonės ir jame dalyvavę kariai.