Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

1919 m. išlaisvindama Lietuvos teritoriją nuo Raudonosios armijos, Lietuvos kariuomenė užėmė dalį Latvijos Alūkstos apskrities ir joje liko. Dėl to tarp Lietuvos ir Latvijos kilo nesutarimų – abi šią teritoriją laikė savo valstybės sudedamąja dalimi. Lietuvos kariuomenės buvimas Alūkstos apskrityje tiesiogiai susijęs su komplikuotais nagrinėjamu laikotarpiu Latvijos ir Lietuvos santykiais: nors kovoje su bendru priešu – Raudonąja armija – abi valstybės buvo sąjungininkės, tačiau juos temdė 1919–1920 m. teritoriniai nesutarimai. Šio straipsnio tikslas – pabandyti išanalizuoti karinės administracinės institucijos – Eglaitės karo komendantūros – veiklą, siekiant įtvirtinti Lietuvos kariuomenės buvimą šioje Latvijos dalyje, jos dalyvavimą kariniame Lietuvos ir Latvijos kariuomenių konflikte 1920 m. rugpjūtį ir rugsėjį.

1990 m. balandžio 25 d. įkurtam Krašto apsaugos departamentui pavestoms užduotims vykdyti vien tik Vilniuje esančių darbuotojų neužteko, todėl apskričių centruose buvo įkurti Krašto apsaugos departamento skyriai, vėliau tapę apskričių komendantūromis. Be to, buvo įkurtos ir rajonų komendantūros, o po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje kiekvienoje komendantūroje suformuoti komendantiniai būriai, kurių užduotis buvo padėti komendantams vykdyti iškeltus uždavinius. Komendantūros, apskričių ir rajonų komendantai per dvejus ypač sunkius Lietuvai ir atkuriamai jos kariuomenei metus, vykdydami karinės administracijos funkcijas, bendraudami su civiline administracija ir Rusijos karinių dalinių vadovybe, o pavojingiausiais momentais perimdami vadovavimą visiems krašto apsaugos sistemos padaliniams jų kontroliuojamose teritorijose, padėjo išlaikyti ir įtvirtinti suverenias teises visoje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje, sėkmingai išvesti iš jos Rusijos karinius dalinius.