Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Lietuvos kariuomenės Karo sanitarijos tarnyba buvo pradėta formuoti 1918 m. gruodžio 5 d. įkuriant Sanitarijos skyrių, ir tai rodo jos svarbą besikuriančiai kariuomenei. Straipsnyje, remiantis archyviniais ir publikuotais šaltiniais bei istoriografija, analizuojama Karo sanitarijos tarnybos struktūra ir veikla 1918–1940 m. Atskirai nagrinėjami tarnybos sukūrimo ir veiklos Nepriklausomybės karo metu ypatumai. Antroje dalyje, apimančioje 1923–1940 m., daugiausia dėmesio skiriama tarnybos pertvarkai pagal taikos meto etatus ir atskirų veiklos sričių pristatymui pagal tarnybai priskirtas sritis. Aptariama tarnybos struktūra ir jos pritaikymo kariuomenės reikmėms aspektai, išskiriant Karo ligoninės, sveikatos tikrinimo komisijų, kariuomenės dalinių sanitarinės būklės inspekcijų, tarnybos veiklą epidemijų atvejais, pasirengimo mobilizacijai, sanitarinių stočių-sanatorijų steigimo klausimus.

Straipsnyje aptariamas Lietuvos šaulių sąjungos ir septynių buvusių karių organizacijų bendradarbiavimas 1923–1940 m. Analizuojami organizacijų įstatai, atkreipiant dėmesį į jų veiklos tikslus, kurių lyginimas leido nustatyti, kas jas siejo ir skyrė. Nagrinėjama, kokiose srityse ir kaip kiekviena buvusių karių organizacija bendradarbiavo su Lietuvos šaulių sąjunga. Išskirtinis dėmesys skiriamas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai, nes kūrėjus savanorius ir šaulius siejo Nepriklausomybės kovų patirtis ir šaulių kiekis organizacijoje, lėmę aktyvesnį bendradarbiavimą. Atskleidžiamas Lietuvos šaulių sąjungos laikraščio „Trimitas“ indėlis pristatant organizacijas visuomenei ir skatinant bendradarbiavimą, nes tik Žydų karių sąjunga turėjo laikraštį „Apžvalga“, o kitos buvusių karių organizacijos periodinių leidinių neturėjo, tik leisdavo metinius arba proginius žurnalus. Visas organizacijas siejo noras puoselėti valstybingumą ir pasiryžimas prireikus ginti savo valstybę.

Straipsnyje atskleidžiama, kaip Vytauto Didžiojo karo muziejus, remdamasis geriausiomis Europos muziejininkystės tradicijomis, tyrė karybos istoriją, rengė ekspozicijas, kūrė tradicijas ir ceremonijas ir auklėjo visuomenę Tėvynės meilės dvasia. Įvertinami ir skaudūs okupacijų padariniai, išskirtinis muziejaus vaidmuo atgimimo laikotarpiu, atkuriant senąsias ir kuriant naujas tradicijas.