Valstybinių tarpusavio santykių istorija yra elementari jų sambūvio dalis, jų kultūrinio gyvenimo apraiška. Tačiau jeigu istorijos vaidmuo santykiuose tarp valstybių yra didelis, jeigu jis apima ne tik kultūros, bet ir politikos sferą, tai nėra geras ženklas. Paprastai jis liudija, kad tos valstybės dar neturi nusistovėjusios pilietinės identifikacijos, kad jų santykius dar veikia įvairios ideologijos, mitai, versijos ar tiesiog spekuliacijos, kad pagaliau jos turi viena kitai įvairių pretenzijų, menamų ir teritorinių, ir todėl praktiškai tos valstybės negali turėti normalių partnerystės ir bendradarbiavimo santykių. Kita vertus, dėl tokios padėties kenčia ir istorija. Ji praktiškai verčiama į ideologiją, nes besivaržančioms valstybėms reikia ne objektyvios istorijos, bet jų poziciją pagrindžiančios ir priešininko poziciją paneigiančios versijos. Straipsnyje bus aptariama istorinių interpretacijų įtampa, kuri šiandien yra tarp Lietuvos ir Rusijos, bei tos įtampos genezė, taip pat aptariamas tos įtampos neigiamas poveikis Lietuvos – Rusijos santykiams apskritai kaip santykiams tarp valstybių, taip pat ieškant kelių tai įtampai mažinti.