Straipsnio tikslas - kritiškai įvertinti ekonominio saugumo sampratas, grindžiamas valstybes kaip svarbiausio analizes vieneto galių naudojimu, jo nagrinėjimo moksle modelius bei užtikrinimo priemones valstybių praktikoje, taip pat aptarti, kokia ekonominio saugumo samprata remiamasi ir turėtų būti remiamasi Lietuvoje.

Straipsnio autoriai nekelia tikslo išspręsti seniai socialiniams mokslams žinomą metodologinę pasirinkimo tarp individualistinės ir kolektyvistinės analizės būdų problemą. Šiame darbe apsiribojama daug kuklesniu tikslu - siekiama atskleisti pagrindinius ir teorinėse diskusijose, ir ypač praktinėje politikoje kylančius prieštaravimus tarp šių dviejų analitinių sampratų per ekonominio saugumo problematiką. Šiame darbe pripažįstama, jog holistinė ekonominio saugumo samprata yra plačiai paplitusi ir ja dažniausiai grindžiamos valstybių taikomos politikos priemonės. Tačiau dažnai tokios priemonės sukelia neigiamus padarinius ne tik individams, bet ir ilgalaikiams pačių valstybių tikslams, nes susilpnėja ekonominis saugumas. Jas aptarti yra kitas svarbus šio darbo tikslas, dėl ko analizė, nors ir tampa tarsi normatyvinė, kartu leidžia išplėtoti papildomas įžvalgas aptariamąja tema.

Darbe pirmiausia aptariama ekonominio saugumo samprata, skirtingi jos analizės lygmenys bei apimtis. Plačiau analizuojami du skirtingi požiūriai į ekonominį saugumą - holistinis ir individualistinis - ir jų tarpusavio sąsajos. Ypač daug dėmesio skiriama klausimui, kaip šiais dviem skirtingais požiūriais traktuojama grėsmės samprata, aptariamas kolektyvinių ekonominio saugumo priemonių individualus poveikis.