KGB Lietuvoje oficialiai nustojo egzistuoti 1991 m. spalio 1 d., bet prie šios komunistinio režimo slaptosios tarnybos palikimo vertinimo nuolat sugrįžtama. Visuomenės atminties tyrinėtojai pastebi, kad joje ilgiausiai išlieka tie praeities aspektai, kurie kokiu nors būdu tebesitęsia dabartyje, bei momentai, susiję su neišspręstomis skriaudos, kaltės, atsakomybės ir panašiomis problemomis. Straipsnyje iškeltas tikslas apžvelgti požiūrį į KGB palikimą, visuomenės ir politikų santykį su iškilusiu vienu KGB palikimo aspektu - vadinamuoju ,,KGB rezervu“. Politinių šalies sluoksnių santykį galima pavadinti nekonstruktyviu ir iš dalies amnezija bei reliatyvizmu pagrįstą, tad analizuojami mėginimai pasirinkti efektyvesnes veiksmų strategijas į ,,KGB rezervo“ skandalą patekus už Lietuvos nacionalinį saugumą atsakingų institucijų vadovams. Santykio su KGB permąstymas pasuktas parlamentinio tyrimo ir teisės aktų tobulinimo keliu. Ir nors paviešintoje aukštų valstybės pareigūnų, KGB rezervistų, praeityje, teisiškai žiūrint, neaptikta jokio „sąmoningo“ bendradarbiavimo pėdsakų, tačiau nemaža visuomenės dalis to ar kito asmens praeities susipynimo su represijų ir teroro organizacijos KGB veikla nepateisina.