Straipsnyje, atkreipiant dėmesį į tam tikrą metodologinę stagnaciją kaliningradistikos fronte, yra grindžiama hipotezė, kad Maskva (Kremlius, metropolija, federalinis centras), siekdama išsaugoti suverenitetą srityje bei užtikrinti ryšio su ja nepertraukiamumą, pavertę šią eksklavinę provinciją geopolitiniu įkaitu - cesijos procese karo grobio pagrindu atitekusia teritorija, kurią siekiama ne tik išlaikyti (vidinis aspektas), bet ir priversti kitas valstybes arba tarptautines institucijas susilaikyti nuo bet kokio akto, kaip tiesioginės arba netiesioginės įkaito išlaisvinimo sąlygos, įvykdymo (išorinis aspektas).

Dėl konkrečios Kaliningrado padėties (Potsdamo šleifas, geografinė padėtis, socialiniai ekonominiai veiksniai) Maskvai didesnę reikšmę gali turėti būtent vidinis aspektas, oficialiai „pridengiamas“ išoriniu. Formaliai Kremlius neprieštarauja ir net skatina, kad KS būtų traktuojama kaip specifinis, unikalus Rusijos regionas, tačiau praktikoje neleidžia jam ypatingai veikti. Taip siekiama sužadinti ir palaikyti srityje Stokholmo sindromą - kaliningradiečiai patys turi susitaikyti su eiline Rusijos Federacijos regiono padėtimi, t.y. sutikti su tuo, kad visus sprendimus dėl KS funkcionavimo bei jos ateities priiminės Maskva, o KS - kaip subjektui (veikėjui) - nebus leista veikti.