Straipsnyje nagrinėjami strateginio planavimo, plačiąja prasme aiškinamo kaip valstybės kryptinga intervencija, samprata, istorinė patirtis ir turinys šiuolaikinėje ekonominėje valstybės politikoje. Atskirai aptariamas Lietuvos atvejis - centrinės planinės ekonomikos virsmas veiksmingos rinkos ekonomikos valstybe ir nauji, narystės Europos Sąjungoje akivaizdoje iškylantys iššūkiai Lietuvos ekonominei politikai. Straipsnyje teigiama, kad ilgalaikį Lietuvos ekonomikos konkurencingumą lems „mikro“ arba įmonių lygmens politika, kurios efektyvumą savo ruožtu nulems Lietuvos institucijų gebėjimas suvaldyti „paradoksus“, t.y. iš pirmo žvilgsnio sunkiai tarpusavyje suderinamus ekonominės politikos tikslus.