Straipsnyje analizuojant Lietuvos saugumo ir gynybos politikos raidą nuo 1990 m. iki šių dienų mėginama apibrėžti jos pagrindines tendencijas ir perspektyvas. Lietuvos saugumo ir gynybos politikai didžiausią įtaką turėjo valstybingumo įtvirtinimo ypatybės. Atsikūrusi Lietuvos valstybė turėjo užtikrinti ne tik valstybės suvereniteto išsaugojimą, bet ir sudaryti palankias sąlygas esminiams teisiniams ir ekonominiams pokyčiams. Šiems sudėtingiems uždaviniams įgyvendinti buvo pasirinktas narystės NATO ir ES kelias. Narystės šiose organizacijose kriterijų tenkinimas bei derybų procesas vedė prie visapusiškos valstybės ir visuomenės transformacijos. Saugumo politikoje tai skatino negatyvių nuostatų kaimyninių valstybių atžvilgių įveikimą bei perėjimą prie bendro saugumo sampratos. Šie procesai lėmė pokyčius gynybos politikoje, perėjimą nuo teritorinės prie kolektyvinės gynybos koncepcijos bei ginkluotųjų pajėgų reformą. Tapusi ES ir NATO nare, Lietuva imasi ambicingo lyderės vaidmens, skleisdama politinių ir ekonominių reformų patyrimą į kaimynines rytų šalis. Lietuva palaiko karinės ES dimensijos stiprinimą, tačiau nepritaria galimam ES ir NATO funkcijų ir pajėgumų dubliavimui, savo saugumą siedama su tvirto transatlantinio ryšio išlaikymu.