Šiame straipsnyje autorė remiasi teorine prielaida, kad, stiprėjant tarptautinės ekonominės tvarkos politizacijai ir politinei konkurencijai, vyriausybėms vis labiau kišantis į prekybos, pinigų ir gamybos sritis, kartelizacijos, eksporto ribojimo ar skatinimo ir panašūs sprendimai tampa svarbiausiais mechanizmais dalijantis rinkas. Pavyzdžiu imama Rusija ir parodoma, kaip ekonominiai ištekliai lemia valstybės strateginę ir diplomatinę galią. Aptariama, kaip posovietinėse ekonomikose atsiradęs ypatingas faktorius - politinių lyderių siekis vienaip ar kitaip pakreipti valstybės ekonomikos reikalus dėl savo pačių pozicijų stabilumo ir finansinio palaikymo garantijų, asmeninių turtinių interesų ar sau artimų žmonių gerovės – veikia šiandieninės Rusijos ekonominę sistemą ir jos vystymosi tendencijas.