Kinijos transformacija iš pasaulio ekonomikos periferijos į branduolį vadinama ir globalizacijos siaubo, ir globalizacijos sėkmės pavyzdžiu; milžiniškais tempais besiplečiantis ekonominis ir politinis Kinijos potencialas tampa svarbiu iššūkiu tarptautinės sistemos status quo; šiame straipsnyje autorė, pasitelkdama pamatinius politinės ekonomijos teiginius, oficialią statistiką bei institucinius vertinimus, plėtoja mintį, kad Kinijos sugrįžimą į dinamišką pasaulio ūkį po kelių dešimtmečių autonomijos sąlygojo šalies politikos ir verslo elito gebėjimas pasirinkti prioritetus ir taip išlaisvinti rinkos jėgas, pasinaudoti finansinio kapitalo pertekliumi pasaulyje ir jo dėsningu judėjimu į tas vietas, kur didžiausias ribinis pelningumas, ir kartu tikslingai manipuliuoti sinocentriškomis tautos nuostatomis; materializuodama viziją, kurią jai parodė industrinės valstybės, Kinija gali naudotis didžiuliu pranašumu – peršokti atskiras ekonominio vystimosi stadijas ir taip pralenkti bet kurį pramoninį lyderį, tačiau tampa akivaizdu, kad nacionalinė biurokratija, pernelyg pasiduodama gynybinio ekonominio nacionalizmo diktatui ir siekdama neproporcingai didelės ekonominės naudos sau, gali prarasti pagrindinį ekonominio augimo protrūkio stimuliatorių – užsienio investicijas.