Šiame straipsnyje visų pirma siekiama parodyti, kaip Lietuvos dalyvavimo NATO misijoje Afganistane atveju idealistinėmis retorinėmis figūromis persmelktas diskursas, kaip tam tikro Lietuvos (kaip tarptautinių santykių veikėjo) įvaizdžio kūrimo įrankis, Lietuvos valdžios pasitelkiamas siekiant pragmatinių Lietuvos užsienio politikos tikslų, orientuotų į visai kitą geografinę ir mentalinę erdvę (Lietuvoje dažnai įvardijamą kaip „transatlantinė erdvė“) nei regionas, kuriame fiziškai veikiama – Centrinė Azija – ir kuriame Lietuva neturi jokių interesų. Kartu, pasitelkiant Stefano Guzzini suformuluotus „socialinės realybės konstravimo“ ir „žinojimo socialinio konstravimo“ konceptus, analizuojamas diskurso transliuojamo vaizdinio ir realybės santykis. Straipsnyje taip pat keliamas klausimas ar, atsižvelgiant į ekonominės padėties visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, bei saugumo padėties Afganistane prastėjimą, pasirinkta užsienio politikos tikslų įgyvendinimo taktika pasiteisins ilgalaikėje perspektyvoje ir kokie galėtų būti jos tolesnės plėtotės scenarijai. Siekiant atsakyti į pastarąjį klausimą paskutinėje straipsnio dalyje analizuojama LRV naujai priimta„Lietuvos Respublikos dalyvavimo tarptautinės bendruomenės veikloje Afganistano Islamo Respublikoje 2009–2013 metų strategija“.