1991 m. nepriklausomybę paskelbusi Moldova netruko susidurti su rimtomis grėsmėmis nacionaliniam saugumui, iš kurių viena stipriausių – konfliktas su separatistiniu Padniestrės regionu ir Rusijos karinių pajėgų dislokavimas šalies teritorijoje. Tuomet Moldova pasirinko nuolatinio neutraliteto saugumo strategiją, nepaisydama to, kad šalis neatitiko net minimalių neutraliteto sąlygų. Skubotai pasirinkta neutraliteto strategija ne tik neprisideda prie grėsmių Moldovos saugumui sumažinimo, bet ir kelia kliūčių šaliai pereiti prie labiau jos poreikius atitinkančios saugumo strategijos. Dar daugiau, deklaruotas nuolatinis neutralitetas gali tapti kliūtimi Moldovai siekti strateginio tikslo – integracijos į ES. Straipsnyje aptariami Moldovos neutraliteto ypatumai ir pagrindinės šios saugumo strategijos problemos. Taip pat analizuojami Moldovos neutraliteto veiksniai, žvelgiant iš skirtingų teorinių perspektyvų, bei apžvelgiamos Moldovos saugumo dilemos po Rusijos – Gruzijos karo.