2018 metais Rusijos iniciatyva buvo bandoma lėtai vykstantį Rusijos ir Baltarusijos integracijos procesą suaktyvinti iš pagrindų, įgyvendinant sąjunginės valstybės sutartyje numatytus principinius įsipareigojimus, ne vien ekonominėje ar karinėje srityse, bet ir išspręsti esminius politinius ir finansinius klausimus, kurie taptų bendros valstybės tolesnio kūrimo tvirtu pagrindu ir tam tikru proveržiu. Šiame straipsnyje aptariamas bendros valstybės kūrimo naujas etapas, siekiant išsiaiškinti, kodėl imtasi naujos iniciatyvos ir kokie pagrindiniai veiksniai lėmė, kad sąjunginės valstybės integracija vyksta lėtai ir skirtingu greičiu tam tikromis kryptimis. Teigiama, kad sąjunginės valstybės kūrimo procesas neįgauna reikiamo pagreičio dėl valstybių skirtingų interesų: Rusijos siekio visiškai kontroliuoti Baltarusiją ir Baltarusijos prezidento pastangų išlaikyti tokį integracijos formatą, kuris leistų gyvuoti netrukdomai jo sukurtam politinės sistemos modeliui ir išlikti valdžioje. Šį procesą būtų galima įvardyti kaip tam tikrą strateginę partnerystę, kuri leidžia lanksčius ir neprivalomus veiksmus (atidėlioti susitarimus, siekiant saugumo, ekonominės ir asmeninės naudos).

2020 metų krizė Baltarusijoje, kai prezidentas A. Lukašenka prarado rinkėjų suteikiamą legitimaciją ir Vakarų šalys šių prezidento rinkimų nepripažino kaip demokratiškų, sąjunginės valstybės projektą laikinai ,,užšaldė“, kol bus stabilizuota politinė situacija šalies viduje. Šiomis sąlygomis Rusijos siekis išlaikyti Baltarusiją išliko nepakitęs ir šiam tikslui įgyvendinti greičiausiai bus taikoma atsargi taktika, kuri nesuteiktų galimybės plėsti opozicinių nuotaikų, padėtų išlaikyti baltarusių visuomenės palankumą didžiajai kaimynei ir suaktyvinti ekonominio pobūdžio veiksmus, nukreiptus į rusų kapitalo pozicijų stiprinimą kaimyninėje erdvėje.