Šiame straipsnyje pristatomi teoriniai svarstymai dėl strateginės autonomijos suvokimo saugumo ir gynybos srityje. Jis pradedamas nuo termino „autonomija“ ir ES su autonomija siejamų dilemų aptarimo. Po to įvardijamos ir aprašomos pagrindinės iniciatyvos saugumo ir gynybos srityje, kurios lemia ES strateginės autonomijos siekį joje, ir jų įgyvendinimo problemos. Pristatomos išvados pagrįstos kokybine šaltinių analize, iš esmės susitelkiant į ES norminius dokumentus. Ši analizė leido suformuluoti šias išvadas. Pirma, ES norminiuose dokumentuose nėra aiškaus „strateginės autonomijos“ apibrėžimo ir jos aiškinimo. Tai lemia skirtingus vertinimus ar net nesusipratimus tarp valstybių narių, nes jos gali skirtingai suvokti strateginę autonomiją, ypač saugumo ir gynybos srityje. Antra, vis dėlto dauguma valstybių narių pripažįsta, kad saugumo ir gynybos srityje galima pasiekti strateginę autonomiją. Tačiau kol kas valstybės narės skirtingai ją suvokia. Išsiskiria du ES valstybių narių deklaruojami požiūriai: visiškas suverenitetas arba lanksti autonomija. Trečia, pastaruosius kelerius metus ES vykdytos saugumo ir gynybos iniciatyvos turi potencialo tapti strateginės autonomijos siekio pagrindu.