Iš Šaltojo karo laikotarpio paveldėta Europos saugumo architektūra apima keletą svarbiausių tarptautinių organizacijų – visų pirma NATO, ES ir ESBO, kurių narėmis yra dauguma Europos valstybių, – institucines taisykles bei daugybę neformalių valstybių elgesio ir statuso dėsningumų. 2019 m. numatomas Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES, kuri yra viena iš esminių institucinių Europos saugumo architektūros „ašių“, potencialiai darys įtaką ateičiai visos organizacijos, o dėl to – ir saugumui Senajame žemyne. Šiame straipsnyje, pasitelkiant politikos moksluose vis dar gana „egzotišką“ scenarijų konstravimo metodologiją, siekiama sudaryti alternatyvių Europos saugumo raidos scenarijų rinkinį. Įgyvendinant šį tikslą, tiriama keturių „varomųjų kintamųjų“ – 1) JAV įsitraukimo, 2) regioninio masto grėsmių, 3) Vokietijos (ir Prancūzijos) lyderystės skatinant europinę integraciją bei 4) Jungtinės Karalystės vyriausybės stabilumo – sąveika per artimiausius 7 metus. Įvairios šių kintamųjų kombinacijos leidžia išgryninti tris alternatyvias scenarijų siužetines linijas: 1) glaudesnė Europos saugumo ir gynybos sąjunga, 2) naujasis šaltasis karas bei 3) globalios „anglosferos“ atgimimas. Vis dėlto, kaip rodo scenarijų metodo taikymo praktika, vidutiniu laikotarpiu labiausiai tikėtina yra lygiagreti ir tik dalinė visų trijų scenarijų materializacija.