Dabartinė strateginė Vakarų demokratijų padėtis yra ir Vakarų nesėkmės suvokti moralinį-kultūrinį galutinės Šaltojo karo fazės aspektą rodiklis, ir civilizacijos dvasinės krizės, ištikusios Vakarų Europą paskutiniais dešimtmečiais, atspindys. Todėl svarbu apžvelgti savitą 1989–1991 m. revoliuciją Vidurio ir Rytų Europoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje. Šį dramatišką Europos politikos pasikeitimą lėmė daug veiksnių, tarp jų ir JAV prezidento Ronaldo Reagano inicijuotas Vakarų persiginklavimas. Bet 1989–1991 m. politinė revoliucija taip pat buvo sąžinės revoliucijos Vidurio ir Rytų Europoje pasekmė, kur nacionalinės tapatybės ir kultūros atstatymas galiausiai lėmė pasipriešinimą švelniosios galios priemonėmis, kurioms griežtosios galios priemonės, paprastai komunistinių režimų naudojamos nuomonių skirtumams naikinti, negalėjo prilygti. Todėl Lietuva, kuri parodė dažnai ignoruojamą tiesą, kad lengvai nepasiduodanti tauta laikui bėgant gali sukelti politinius pokyčius, turi teisę priminti Vakarams, kad laisvė niekada nepasiekiama veltui; kad žmogiškasis orumas, žmogaus teisės ir teisės viršenybė turi būti stiprios pilietinės visuomenės įtvirtintos kultūros srityje, kad būtų galima jas ginti politiškai ir karine jėga; kad moralinis reliatyvizmas yra nepatikimas pagrindas demokratinėms savivaldos institucijoms.