Civilių ir kariškių santykiai Lietuvoje turi rimtų defektų, kurie atsirado realizuojant vakarietiškus karinių pajėgų kontrolės modelius. Atgavus nepriklausomybę Lietuvos laukė sudėtingas ir sunkus uždavinys kuriant vakarietišką krašto apsaugos sistemą. Vienu metu reikėjo vykdyti dvi skirtingas politines programas: kurti funkcionuojančias karines pajėgas ir teisinę-institucinę struktūrą, kuri leistų užtikrinti demokratinę civilinę ginkluotųjų pajėgų kontrolę. Tačiau civilinė kontrolė yra ne tik atitinkami teisiniai aktai, institucijos. Nemažiau svarbi yra ir intelektualinė refleksija, kurios metu turėtų būti keliami fundamentalūs klausimai: kas yra karas, kaip keičiasi karybos pobūdis, kaip tai veikia ir keičia Lietuvos sąjungininkų gynybos politiką, mūsų supratimą ir politinius karinės srities sprendimus. Tokio pobūdžio klausimų kėlimas karinių pajėgų viduje ir didesnėje (civilių) bendruomenėje yra būtina sąlyga turėti efektyvią ir lanksčią civilinę kariškių kontrolę. Žvelgiant iš šios perspektyvos būtų galima teigti, kad Lietuva sėkmingai pritaikė institucinę struktūrą, tačiau antrojo etapo – kokybiško turinio ir diskusijų karine tematika skatinimas stringa ir nėra plėtojamas. Tokia situacija susiklostė, nes perimti vakarietiški modeliai patys turi nemenkų defektų. Juose per daug yra koncentruojamasi į institucinę struktūrą (formą), skiriama mažiau dėmesio turiniui. Lietuva šiuos modelius perėmė su trūkumais. Todėl šiuo straipsniu siekiama atlikti Lietuvos atvejo analizę ir jos pagrindu pasiūlyti tam tikrą pagrindinių civilių ir kariškių santykių modelių reviziją.