Iš pradžių dauguma ekspertų 2008 m. Rusijos gynybos ministerijos pradėtą karinę reformą laikė eiline, nesėkmei pasmerkta politinės vadovybės avantiūra. Tada daugelis skelbė apie greitą jos žlugimą, tačiau šiandien jau pripažįstama, kad ši nuostata buvo klaidinga. Dar daugiau, dabar jau akivaizdu, kad reforma tęsiasi ir plečiasi, pereidama iš Rusijos Federacijos gynybos ministerijai pavaldžių pajėgų reformos į visos valstybės karinės sistemos reformą. Rusijos veiksmai panaudojant reformos metu sukurtus karinius pajėgumus Kryme ir Ukrainoje, tolesnis reformos tęsimas ir išplėtimas į kitas valstybės struktūras, jos įtaka naujo tipo karinių pajėgumų rengimui ir sampratai apie valstybės funkcionavimą karo metu rodo, kad šalies politinės vadovybės požiūris ir pasiryžimas užbaigti tai, kas pradėta išlieka ir nesimato jokių ženklų, kad pradėto darbo bus atsisakyta. Visa tai verčia pradėti galvoti, kodėl Rusija skiria milžiniškus resursus ir deda daug pastangų sukurti kokybiškus naujus tiek Rusijos Federacijos gynybos ministerijos, tiek kitus valstybės karinio funkcionavimo mechanizmus, pajėgas ir sąlygas, kad jie galėtų būtų sėkmingai panaudoti.