Šiame straipsnyje analizuojame, kas paverčia karinį susitarimą įtikinamu įsipareigojimu. Konkrečiau, mes tikriname, ar ekonominė karinį aljansą sudariusių valstybių integracija didina aljanso patikimumą ir veiksmingumą agresijos atveju. Mes teigiame, kad augančios prekybos tarp sąjungininkių apimtys sukuria „auditorijos“ kaštus ir „nuskendusius“ kaštus politiniams lyderiams, nusprendusiems pažeisti aljanso partneriams duotus įsipareigojimus. Dėl to intensyvi prekyba rodo ryžtą ateiti į pagalbą sąjungininkėms, iškilus aljanso sutartyje numatytoms aplinkybėms, ir tokiu būdu mažina tikimybę, kad prieš vieną iš jų bus panaudota karinė agresija. Regresinė terminuotų dvišalių abipusės gynybos sutarčių, sudarytų 1945–2003 metais, analizė rodo, kad intensyvi prekyba tarp sąjungininkių iš tiesų mažina tikimybę, kad aljanso narės pažeis karinėje sutartyje numatytus įsipareigojimus. Prekybos apimtys taip pat įdomiai sąveikauja su įprastais karinio aljanso patikimumo veiksniais, tokiais kaip sąjungininkių interesų ir vertybių sutapimas, karinės galios simetrija, geografinė padėtis ir vidaus politinių institucijų veikla.