Straipsnyje analizuojamas bankų sistemos stabilumas kaip svarbi visuomenės saugumo sąlyga. Siekiama išanalizuoti dviejų komercinių bankų – „Snoras“ ir Ūkio bankas – žlugimo trumpalaikį ir ilgalaikį poveikį visuomenės požiūriui į bankininkystę Lietuvoje. Pasinaudojant naujojo institucionalizmo teorinėmis prieigomis, konstruojamas analitinis modelis, paremtas dviejų pagrindinių internetinės žiniasklaidos portalų – Lrytas.lt ir Delfi.lt – diskursyvinių devizų rekonstrukcija. Vertinamos pagrindinių proceso veikėjų (Lietuvos banko, valstybės vadovų, pačios žiniasklaidos) pozicijos kintančioje struktūrinėje aplinkoje. Konstatuojama, kad naujasis institucionalizmas sudaro tinkamus teorinius rėmus tiriamiesiems procesams apibūdinti, įvertinant proceso veikėjų išskaičiavimus ir aiškinant politikos procesų raidą, atsižvelgiant į konsensuso, priimto ankstesniuose politikos proceso etapuose, aplinkybes. Naudojant diskursyvinio institucionalizmo prieigą, tampa įmanoma suvokti veikėjus, jų didelę įtaką struktūrinei aplinkai. Tyrimo eigoje išryškinti penki bankų žlugimo etapai, atsispindintys žiniasklaidos naujienų portaluose. Jie skiriasi trukme, intensyvumu ir (re)konstruojamomis diskursų naudojamomis priemonėmis, lyginant ankstesnįjį banko žlugimo atvejį su vėlesniuoju. Pavyzdžiui, visuomenės būseną, sukeltą „Snoro“ banko žlugimo, galima apibūdinti kaip klasikinį kognityvinio disonanso atvejį: visuomenė vienu metu laiko komercinius bankus Lietuvoje nepatikimais, tačiau ir toliau sėkmingai naudojasi jų paslaugomis. Tiriamoji problema politiškai laikytina marginalija, neturėjusia esminės įtakos pagrindiniams politikos procesams. Tai skiriasi nuo ankstyvojo posovietmečio, kai indėlių saugumas, prarastos santaupos buvo tapę svarbiais argumentais partijų kovoje dėl valdžios. Galima manyti, kad politikos lauko veikėjai, įskaitant pagrindines žiniasklaidos priemones, tinkamai susigaudė dinamiškoje situacijoje, minimizuodami negatyvų dviejų paeiliui komercinių bankų žlugimo poveikį.