Šiame straipsnyje aptariama pastaraisiais metais viešojoje erdvėje dažnai diskutuojama sumažėjusio JAV dėmesio Lietuvai ir apskritai Vidurio ir Rytų Europos (VRE) regionui problema, nagrinėjama kintanti tarptautinė aplinka, JAV „posūkis į Aziją“ ir galimi JAV užsienio politikos pokyčiai antrosios Prezidento Baracko Obamos kadencijos metu. Šie veiksniai gali turėti ir tam tikrą poveikį Lietuvai – straipsnyje pateikiami argumentai, kad pasiekta narystė NATO Lietuvai nereiškia jos saugumo klausimų sprendimo ir transatlantinių santykių plėtojimo pabaigos. Tyrimai rodo, kad net ir praėjus narystės euroatlantinėse struktūrose dešimtmečiui, Lietuva dar nėra iki galo integravusis į transatlantinę saugumo bendruomenę. NATO pastaraisiais metais susiduria ne tik su globaliomis XXI amžiaus grėsmėmis, bet ir paaštrėjusia išlaidų pasidalijimo problema. Lietuvos saugumo situacija dėl Aljanso teikiamos kolektyvinės gynybos garantijų vertinama kaip geriausia nuo nepriklausomybės atkūrimo, tačiau tai neatleidžia nuo būtinybės pačiai plėtoti savo gynybinius pajėgumus. Remiantis mažos valstybės ir neoklasikinio realizmo teorine perspektyva, straipsnyje aptariami valstybės užsienio politiką paaiškinantys išorės ir vidaus veiksniai, analizuojamos Lietuvos elgsenos tarptautinėje erdvėje, tarp jų ir Šiaurės Atlanto Aljanse, galimybės. Straipsnyje analizuojamos galimybės Lietuvai, kaip vienai iš Europos Sąjungos valstybių, prisidėti prie bendro Europos požiūrio į JAV suformavimo ir naujų galimybių transatlantinės partnerystės plėtojimui atvėrimo.