Pagrindinis šio straipsnio tikslas – parodyti politinės komunikacijos ypatumus nedemokratinio režimo aplinkoje (Baltarusijoje). Pirma, išdėstoma trečiojo sektoriaus organizacijų tipologija pagal jų lojalumą valstybei ir veiksmų autonomiškumą. Po to aptariamos trečiojo sektoriaus organizacijos, veikiančios Baltarusijos socialinės politikos srityje. Analizuojant 2010 m. rugsėjo – gruodžio mėn. Lukašenkos ir kitų kandidatų viešus pasisakymus bei viešuosius veiksmus, susijusius su socialiniais klausimais, taikyti kokybinės diskurso analizės metodai. Tyrimas rodo, kad Baltarusijoje valstybė veiksmingai riboja trečiojo sektoriaus organizacijų raiškos ir veiklos galimybes bei riboja jų dalyvavimą politinėje komunikacijoje. Rinkimų kampanijoje iš esmės trūko tvirtesnių alternatyvių socialinės politikos pasiūlymų. Valstybė (provyriausybinės trečiojo sektoriaus organizacijos, valstybės valdoma žiniasklaida, vyriausybės pareigūnai ir valstybinės institucijos, pavyzdžiui, KGB, karinės pajėgos) atliko pagrindinį vaidmenį mobilizuojant ir palaikant ryšius su visuomene tuometinio prezidento vardu, tokiu būdu atnešdami naują teroro bangą, kuri sekė po Lukašenkos pergalės 2010 m. gruodžio 19 d.