Šiame straipsnyje apžvelgiamas Rusijos karinę politiką reglamentuojantis strateginis dokumentas – 2010 metų karinė doktrina ir jos praktinė realizacija. Nagrinėjamos doktrinos pagrindinės charakteristikos, ji lyginama su ankstesnėmis doktrinomis. Aiškinamasi, kaip doktrininės nuostatos dėl NATO pavojaus Rusijos nacionaliniam saugumui siejasi su realizuojamais saugumo ir užsienio politikos praktiniais veiksmais, kartu iškeliama šio dokumento kaip priemonės problema Rusijos diplomatinėje politikoje, kurios tikslas yra gerokai padidinti savo įtaką tarptautinėje sistemoje vykstantiems procesams. Aptariama, kaip doktrinoje konstruojamos naujosios karinės politikos pagrindinės kryptys – karinių pajėgų radikali transformacija ir jos pirmieji rezultatai. Pabrėžiama, kad vykdomas ginkluotųjų pajėgų optimizavimas ir modernizavimas stiprina Rusijos karinę galią, tačiau politinis režimas neorientuojamas į demokratines permainas. Tiek karinėje politikoje, tiek kituose nacionalinio saugumo reikaluose sprendimų priėmimo galia iš esmės didžiaja dalimi priklauso nuo vienašališko prezidento sprendimo. Tai, be jokios abejonės, suteikia rimtą pagrindą kalbėti apie padidėjusias grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui.