XX a. 4-ojo dešimtmečio antroje pusėje Europos kariuomenės, atsižvelgdamos į naujas mobilių motorizuotųjų dalinių su karo aviacijos parama veikimo teorijas ir jų panaudojimo galimybes, ruošėsi ginkluotam konfliktui. Lietuvos kariuomenės vadovybės užduotis buvo kuo geriau paruošti ir aprūpinti kariuomenės dalinius, kad jie gebėtų vykdyti karines operacijas, jei tikėtinų priešiškų pajėgų mechanizuotieji ir motorizuotieji junginiai bandytų įsiveržti į Lietuvos teritoriją. Karo atveju vadai su savo daliniais privalėjo nedelsdami stabdyti įsiveržusias priešiškas pajėgas tiek pagrindine, tiek šalutinėmis atakos kryptimis ir taip sudaryti sąlygas įvykdyti visišką Lietuvos kariuomenės mobilizaciją karo metui. Šiuo tikslu Lietuvos kariuomenės vadovybė planavo išnaudoti turimus karo inžinerijos pajėgumus, kurie taikos, mobilizacijos ir karo metu turėjo nedelsiant vykdyti trikdymo veiksmus, naikindami kritinę infrastruktūrą, ir taip laikinai stabdyti besiveržiantį priešą didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje, kol pagrindinės pajėgos pasiruoš lemiam mūšiui. Šiame straipsnyje analizuojama Lietuvos kariuomenės ir pėstininkų divizijų junginių lygmens karo inžinerijos dalinių ir padalinių vykdyta ir planuota kovinė parama, taip pat šių inžinerijos dalinių pasiruošimas vykdyti kontrmobilumo, mobilumo, išgyvenamumo užduotis taikos ir karo metu, išnaudojant turimas priemones, remiant manevrinius dalinius operaciniu lygmeniu. Įvertinama, kokios buvo 1935–1940 m. Lietuvos kariuomenės junginių inžinerijos batalionų naudotos priemonės, analizuojama, kaip buvo vykdomas inžinerijos dalinių ir padalinių rengimas organizuojant divizijos junginių paramą karinėse operacijose.