XX a. ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje Europos, taip pat Lietuvos, kariuomenės ruošėsi naujam ginkluotam konfliktui. Lietuvos kariuomenės vadovybės užduotis buvo kuo geriau parengti ir aprūpinti savo karinius vienetus, kad jie gebėtų vykdyti krašto gynybą, jei tikėtinos priešiškos pajėgos įsiveržtų į Lietuvos teritoriją. Savo ruožtu vadai privalėjo užtikrinti nepertraukiamą ir savalaikį dalinių valdymą tiek mobilizacijos, tiek karo metu. Tam tikslui Lietuvos kariuomenės vadovybė planavo panaudoti turimus ryšių pajėgumus, kurie taikos, mobilizacijos ar karo metu sudarytų sąlygas keistis informacija, būtina vadams pamatuotiems sprendimams bet kurioje karinėje operacijoje priimti.

Šiame straipsnyje analizuojama Lietuvos kariuomenės lygmens ryšių dalinių ir padalinių kovinė parama taikos metu ir šių ryšių vienetų pasiruošimas vykdyti užduotis karo metu, išnaudojant turimas priemones ir remiant manevrinius vienetus operaciniu lygmeniu. Įvertinama, kokios buvo Lietuvos kariuomenės ryšių dalinių naudotos priemonės ir tinklai 1935–1940 m., analizuojamas ryšių vienetų pasiruošimas užtikrinti manevrinių vienetų paramą krašto gynyboje.